Dėmesio centre baudžiamųjų bylų praktikoje vėl ir vėl atsiduria klausimas: kada kaltinamasis yra nusikalstamosios grupuotės narys ir kaip tai atskirti nuo paprasto bendrininkavimo vykdant nusikalstamąją veiką.

Nors teisinis terminas „nusikalstamoji grupuotė“ buvo įvestas tik 1969 m. nau-jai redagavus Vokietijos baudžiamojo kodekso 244 str. 1 past. Nr.3, teismų praktika ir teisinės literatūros autoriai su sunkumais vertindami grupinius nusi-kaltimus susiduria dar nuo Vokietijos Imperijos Teismo dienų. Daugybė klau-simų šia tema yra ir visada buvo labai gynčytini. Kadangi paskutinių metų bė-gyje grupinis nusikaltimo įvykdymas tapo bausmę įtakojančia, sunkinančia ap-linkybe, kuri buvo įtraukta ne tik į baudžiamąjį kodeksą, bet ir į kitas baudžia-mąsias normas, šie tiesiniai ginčai staiga vėl sulaukia didelio dėmesio.

Visų šių ginčų ir diskusijų priežastis yra tai, kad įstatymų leidėjai iki šių dienų atsisakė įvesti įstatymišką nusikalstamosios grupuotės apibrėžima, taip šio ter-mino konkretizavimą palikdami teismų praktikai ir teisinės literatūros auto-riams. Galiausiai buvo susitarta dėl bendrinio nusikalstamosios grupuotės api-brėžimo. Nusikalstamoji grupuotė yra keleto asmenų, susitarusių ateityje per tam tikrą laikotarpį įvykdyti kelias atskiras, dar išsamiai nedetalizuotas, tam tikro pažeidimo tipo įstatyme įvardintas baudžiamąsias veikas, tyčinis susivie-nijimas. Ar asmuo yra nusikalstamosios grupuotės narys yra sprendžiama at-sižvelgiant į grupuotės narių deliktinį susitarimą dėl tarpusavio bendradarbia-vimo.

Vieninga nuomonė, kokie reikalavimai turi būti keliami nusikalstamosios grupuotės definicija, baigiasi su šiuo bendriniu apibrėžimu.

Visų pirma esminis klausimas yra - nuo kokio asmenų skaičiaus galima pradėti kalbėti apie nusikalstamosios grupuotės egzistavimą. Teismų praktika šiam kon-statuoti ilgą laiką reikalavo, kad bent du asmenys dalyvautų vykdant baudžia-mąją veiką; dabar šis kaičius išaugo iki trijų.

Teigti, kad nusikaltimas buvo įvykdytas nusikalstamosios grupuotės, galima tik tada, kai mažiausiai du susitarę asmenys tiesiogiai dalyvavo vykdant nusikal-stamają veiką. Ginčytina - ar reikia, kad šie du grupuotės nariai kartu ir tuo pa-čiu metu būtų buvę nusikalstamosios veikos vykdymo vietoje, ar pakanka ir kitokio pobūdžio bendradarbiavimo. Šio klausimo aktualumas išryškėja kalbant apie grupuotės vadeivą, kuris dažnai vadovauja nusikaltimui iš užkulisių.

Su tuo taip pat yra susijęs ir kitas ginčytinas klausimas: kokio pobūdžio bendra-darbiavimas yra būtinas teigiant, kad asmuo veikė kaip nusikalstamosios gru-puotės narys. Pakanka, kad asmuo buvo kitų grupuotės narių padėjėjas vykdant nusikalstamąją veiką, ar yra būtina, kad asmuo pats būtų ją vykdęs pagal 25 Vo-kietijos baudžiamojo kodekso (StGB) straipsnį.

Visi šie ginčai yra neatsiejami nuo klausimo, kokia yra sugriežtintų bausmių grupiniams nusikaltimams priežastis. Tik atsižvelgus į skirtingus paaiškinimus, kodėl grupinimo nuskalstamumo bausmės turi būti griežtesnės nei pavienio nu-sikalstamumo, galima suprasti, kodėl nusikalstamosios grupuotės apibrėžimai taip skiriasi vienas nuo kito ir kodėl teismų praktika ir teisinės literatūros au-toriai savo vertinimuose prieina skirtingas išvadas.

Baudžiamieji teismai diskutuoja ir aiškina nusikalstamosios grupuotės apibrė-žimą net keliuose savo nuosprendžiuose. Anot teismų praktikos, nusikalstamoji grupuotė egzistuoja tada, kai mažiausiai trys asmenys savo valia susiburia per tam tikrą laikotarpį ateityje įvykdyti keletą savarankiškų, dar išsamiai nedetali-zuotų, įstatyme įvardintų tam tikro tipo baudžiamųjų veikų.

Nėra būtina, kad grupuotės nariai norėtų priklausyti grupuotei ilgesnį laiko tarpą ar veiktų dėl aukštesnių, bendrų grupuotės tikslų.

Pastaba: Šio internetinio dienraščio turinys yra sukurtas bendrais informaciniais tikslais. Jo turinys negali būti traktuojamas kaip profesionali (teisinė ar kitokia) konsultacija ir negali tokios pakeisti. Prašome susisiekite su mumis pirmam, neįpareigojančiam ir konkrečiam Jūsų situacijos įvertinimui.