Didėjančios globalizacijos laikais tarptautinės bendrovės siekia vykdyti savo veiklą kuo mobiliau ir lanksčiau. Įstatymų leidėjai į tai reagavo jau 2008 m. ir pakeitę 4a Ribotos atsakomybės akcinių bendrovių įstatymo (toliau GmbHG) str. oficialiai įteisino administracijos ir įstatuose nurodytos buveinės atskyrimą.

Kuo skiriasi įstatuose nurodyta bendrovės buveinė nuo tikrosios administracijos buveinės? Įstatuose nurodyta bendrovės buveinė dažniausiai turi tik formalią funkciją. Čia yra kalbama apie bendrovės steigimo įstatuose pagal 7 GmbHG str. nurodytą organizacijos buveinę. Pagal šią bendrovės buveinę yra nustatoma, kuriame registre ji turi būti registruojama, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti jos teisinius ginčus bei bankroto bylą. Ši buveinė turi būti šalies viduje.

Nuo šios reikia skirti įmonės administracijos buveinę. Taip yra vadinama vieta, iš kurios kapitalo bendrovė iš tikrųjų yra valdoma. Nuo 2008 m. įmonės administracijos buveinė gali būti perkelta ir į užsienį. Šis potvarkis įgalina per vokišką GmbH užsiimti komercine veikla taip pat ir kitose valstybėse bei vokišką GmbH valdyti iš užsienio.

Šiuo atveju akcininkai privalo atsižvelgti į toliau išvardintas teisines bei organizacines ypatybes. GmbH įstatuose turi būti aiškiai skiriama tarp įstatų ir administracijos buveinės. Toliau taip pat turi būti nustatyta, ar administracijos (veiklos vykdymo vietos) būstinės perkėlimui yra būtinas akcininkų sprendimas, ar tam pakanka įmonės valdybos nutarimo. Įmonės įstatų buveinės pakeitimui reikalingas notaro patvirtinimas ir įtraukimas į registrą nėra būtinas perkeliant administracinę buveinę, jei tai atitinkamai numatyta šios įmonės įstatuose. Administracijos vadovų įgaliojimai taip pat gali būti nustatyti su jais sudarytose darbo sutartyse.

Jei bendrovė savo administracijos buveinę perkelia į užsienį, visuose jos laiškuose ir oficialiuose dokumentuose vis tiek turi būti nurodytas vietinis (vokiškas) įmonės adresas. Čia turimas omeny įstatų buveinės adresas, kuris buvo įtrauktas juridinių asmenų registrą. Tam nėra būtina, kad šios šiuo adresu pažymėtos patalpos priklausytų įmonei. Išsikėlusi įmonė gali tapti taip vadinama „pašto dėžutės“ firma, kuri naudojasi savo įgalioto asmens adresu.

Atsakymas į klausimą, kurios šalies teisė yra taikoma tokios įmonės veiklai, priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Visų pirma tai yra nustatoma taikant įmonės įsteigimo arba jos faktinės buveinės teorijas. Svarbus vaidmuo tenka ir klausimui, ar Vokietija yra įmonę priimančioji ar įmonės išvykimo valstybė ir ar kita šalis yra viena iš Europos Sąjungos ar Europos Ekonominės Erdvės valstybių narių, ar trečioji valstybė. Čia nėra bendro atsakymo visiems atvejams, jis priklauso nuo kiekvieno atvejo aplinkybių. Teismų praktikoje yra pastebima tendencija atsižvelgiant į Europos Sąjungoje galiojančią steigimosi laisvę taikyti įsteigimo teoriją. Šiuo atveju įmonės teisiniams santykiams taikoma ta teisės sistema, pagal kurią įmonė buvo įsteigta (įtraukimo į juridinių asmenų registrą vieta, statutas, organizacija), nepriklausomai nuo įmonės ekonominės veiklos centro.

Apie administracijos vadovą. GmbH-įstatyme nėra jokių apribojimų administracijos vadovo pilietybei, nuolatinei ar įprastinei jo gyvenamajai vietai. Taip pat nėra nurodyta, kad jis turėtų mokėti vokiečių kalbą. Atsižvelgiant į tai, teoriškai, vokiška GmbH gali vykdyti savo veiklą vadovaujama užsienyje gyvenančio užsieniečio vadovo. Susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje leidžia vadovams iš Europos Sąjungos šalių narių bet kuriuo metu be apribojimų atvykti į Vokietiją tam, kad pateiktų būtinus pareiškimus ar dalyvautų teismo procesuose.

Komplikacijų atsiranda tada, kai vadovas yra kilęs iš trečiosios šalies. Lig šiol buvo ginčytina, ar šis generalinis direktorius įregistruodamas įmonę privalo įrodyti, kad jam yra išduota viza bet kuriuo metu atvykti į šalį atstovauti savo įmonei. Buvo ir tokių registro įstaigų, kurios ne Europos Sąjungos šalies pilietį į juridinių asmenų registrą kaip įmonės vadovą įtraukdavo tik tuo atveju, jei jis turėjo leidimą gyventi šalyje.

Pagal du naujausius Europos Teisingumo Teismo sprendimus, nėra svarbu, ar GmbH vadovas bet kuriuo metu gali atvykti į Vokietiją. Tvirtinimas, kad generalinis direktorius savo asmeninius uždavinius gali atlikti tik iš šalies vidaus, yra klaidingas. Savo pareigas jis gali eiti ir iš užsienio. Jis gali, pavyzdžiui, įregistruoti įmonę juridinių asmenų registre per savo notaro įgaliojimu įgaliotą šalies viduje esantį atstovą, taip pat ir prašymas pradėti įmonės nemokumo procedūrą lengvai gali būti įteikiamas iš užsienio, jei šis pareiškimas prieš tai kitoje šalyje buvo patvirtintas notaro.

Iškyla klausimas: kurios šalies teisė reguliuoja generalinio direktoriaus veiklą tuo atveju, kai jis vadovauja vokiškai GmbH iš užsienio ? Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal tarptautinę privatinę teisę generalinio direktoriaus paskyrimo teisinis santykis ir jo darbo santykis yra kvalifikuojami skirtingai. Jo paskyrimo santykiui yra taikoma tos pačios šalies teisė, kuri reguliuoja įmonės veiklą. Jo darbo santykiams gali būti taikomos skirtingų šalių teisinės sistemos.

Įmonė ir generalinis direktorius pagal Roma I reglamento 8 str. 1 pastr. gali bendru sutarimu pasirinkti, kuri teisė bus taikytina direktoriaus darbo sutarčiai. Jei taikytina teisė nebuvo pasirinkta, ji yra nustatoma pagal Roma I reglamento 8 str. 2 ir 3 pastr. Šiuo atveju darbo santykių sutarčiai yra taikoma tos šalies teisė, kurioje arba iš kuriuos darbuotojas (generalinis direktorius) įprastai vykdė savo darbo sutarties įsipareigojimus.

Pavyzdžiui: Vokiška GmbH perkelia savo administracijos būstinę į Lietuvą. Generalinis direktorius daugiausiai dirba iš Lietuvos. Šiuo atveju su juo sudarytai darbo sutarčiai pagal Roma I reglamento 8 str. 2 pastr. yra taikoma Lietuvos teisė. GmbH veiklai ir toliau gali būti taikoma vokiška teisė. Administracijos būstinės perkėlimas, pagal visas taisykles, neturi įtakos įmonės veiklai taikomai teisei. Dažniausiai ir toliau lieka taikoma įsteigimo vietos teisė.

Gali nutikti ir taip, kad darbo sutarčiai ir įmonės veiklai yra taikoma ta pati teisinė sistema. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai darbo sutartis turi glaudesnį ryšį su įmonės įsteigimo (svarbiausia: įstatuose nurodyta būstinė Vokietijoje) šalimi arba ji yra papildoma sutartis prie generalinio direktoriaus paskyrimo (taip pat vokiška teisė) teisinio santykio.

Galiausiai, galima teigti, kad tarptautinė įmonių teisė vokiškame EGBGB (Įvadiniame civilinio kodekso įstatyme) nėra kodifikuota ir koks sprendimas bus priimtas čia priklauso tik nuo atskiro atvejo aplinkybių bei nuolatos aktualizuojamos teismų praktikos. Mes mielai suteiksime Jums individualią konsultaciją tam, kad surastume efektyviausią sprendimą.

Pastaba:

Šis straipsnis nėra visiškai išsamus. Jame pateikta informacija negali pakeisti asmeninės konsultacijos. Prašome susisiekite su mumis pirmam, neįpareigojančiam ir konkrečiam Jūsų situacijos įvertinimui.